I. Lietuvos pasieniečiai ir valstybės sienos apsauga 1918–1940 m.
Labai svarbus Antano Strauko, Lietuvos Respublikos pasieniečio, fondas, kurio vertingiausi eksponatai – Vyčio kryžiaus ordinas ir Lietuvos nepriklausomybės medalis, karinės ir ypač pasieniečio uniformos detalės, Šaulių sąjungos nario atpažinimo ženklai, dokumentai, tarnybos atestacijos lapeliai, tarnybinio ginklo dokumentai ir kt., daug originalių fotonuotraukų su Klaipėdos krašto pasienio policininkų tarnybos, gyvenimo ir buities akimirkomis.
 Antanas Straukas gimė 1898 m. birželio 13 d. Gulbių k., Laukuvos valsč., Tauragės apskr. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo 1919 m. 3-ajame artilerijos pulke. 1919 m. dalyvavo kovose su bolševikais, 1920 m. − su lenkais, užsitarnavo vyresniojo puskarininkio laipsnį. Apdovanotas Vyčio Kryžiumi (Nr. 1047) ir Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu (liud. Nr. 20403). Išleistas į atsargą, 1922 m. pradėjo dirbti Klaipėdos m. policijoje. 1930 m. gavo vachmistro laipsnį. 1934 m. perėjo į pasienio policiją, dirbo Skirvytės, o 1935 m. − Rusnės (Šilutės aps.) pasienio postuose. Vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, A. Straukas perkeliamas į Labatmedžių (Švėkšnos vlsč., Tauragės apskr.) pasienio postą.
1940 m. Lietuvą okupavus SSRS ir pasienio postus užėmus rusų kariuomenei, A. Straukas kelioms dienoms iškeliamas į Šiaulius ir Žagarę, tačiau panaikinus Lietuvos ir Latvijos sieną iš tarnybos atleidžiamas. Kurį laiką slapstėsi, o prasidėjus karui 1941 m. birželio 23 d. buvo žiauriai nužudytas rusų kariuomenės specialiojo dalinio budelių.
Antanas Straukas 1931 m. vedė Akviliną Stroputę. 1932 m. kovo 16 d. gimė dukra Akvilina Danutė, 1933 m. rugpjūčio 24 d. – Barbora Laimutė, o 1936 m. rugpjūčio 27 d. – Marija Meilutė, kuri, deja, ilgai neišgyveno – 1947 m. mirė.
A. Strauko žmona Akvilina Straukienė (1906-1997), nuo 1940 m. liko našle su trim mažametėmis dukrelėmis. Stropiai ir pasiaukojamai saugojo savo žuvusio vyro atminimą. Nepaisant nuolatinio saugumiečių (NKVD-KGB) lankymosi namuose ir kratų, sugebėjo išsaugoti daug šiandien mums vertingų daiktų, fotonuotraukų bei dokumentų.
Neįkainojamos vertės muziejuje yra tarpukario pasienio policijos sargybos viršininko Aleksandro Barausko, 1-osios sovietų okupacijos aukos, tragiškosios 1940 m. birželio 15 d. nakties ir kitos tarnybos ir šeimos fotonuotraukos bei jo dukters Onos Brasiūnienės perduota originali fotonuotrauka iš Policijos šventės iškilmių Varėnoje 1936 m. Nuotrauka daryta prie Varėnos Šaulių namų.
 Aleksandras Barauskas gimė 1899 m. liepos 15 d. Panevėžio apskr. Krekenavos valsč. Butrimonių k. neturtingų ūkininkų šeimoje. 1920–1923 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, nuo 1929-ųjų liepos – Alytaus baro pasienio policijoje, pradžioje – eiliniu policininku, vėliau sargybos viršininku. 1932 m. vasarą tarnaudamas Perlojoje susituokė su Ona Bučinskaite (1914-2002). Gimė 2 dukros: Onutė (g.1933) ir Marytė (1935-1993).
A. Barauskas saugodamas valstybės sieną tarnavo Perlojoje, Varėnoje ir Ūtoje.
1940 m. birželio 15 d. ankstų rytą vyr. policininkas A. Barauskas, naktį patikrinęs pasienio sargybos postus, su šeima ilsėjosi savo bute. Butas buvo mediniame vieno aukšto name, kuris kartu buvo ir pasienio sargybos būstinė. Ši būstinė buvo įkurta neseniai – 1940 metų sausio mėn., kai buvo baigtas naujos – Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos – valstybės sienos ženklinimas. Buvusi administracinė linija neteko prasmės ir Lietuvos valstybės siena persikėlė į rytus. Už 100 m nuo namo buvo Baltarusijos teritorija.
Sovietų kariai 3 val. 40 min. įsibrovė į Lietuvos Respubliką, atakavo Ūtos sargybos postą. Apie 20 min. jie šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Po to apie 20 raudonarmiečių prislinkę arčiau metė 2 granatas. Viena jų sprogo prie namo langų. Įsiveržę į pastatą šešetas užpuolikų išsitempė vien baltiniais vilkintį sargybos viršininką A. Barauską į kiemą. Čia pat prie prieangio kirsta kardu. Pasieniečiui nugriuvus, šauta į galvą. Po įvykdytos Lietuvos pareigūno egzekucijos sovietų kariai pasitraukė į savo pozicijas. A. Barauskas vežamas į ligoninę mirė.
Naiviai tikėtasi ištirti šį precedento neturintį įvykį – suorganizuota 3 asmenų delegacija, kuri su balta vėliava nuvyko prie valstybės sienos. Sovietai į kvietimą susitikti neatsiliepė. Lietuvos užsienio reikalų ministerija 9 val. ryto įpareigojo atstovybę Maskvoje veikti taip, kaip to reikalauja diplomatinė praktika.
Dar niekas Lietuvoje nežinojo apie Ribentropo-Molotovo paktą, apie tai, kad jau seniai Lietuvos pasienyje pasirengusi Raudonoji armija laukia įsakymo pradėti Lietuvos okupaciją. Jokie diplomatiniai protestai agresoriui jau nieko nebereiškė.
10 val. baigėsi sovietų ultimatumo terminas ir prasidėjo Lietuvos okupacija, neregėtas jos gyventojų genocidas. Sovietų intervencijos auka pasienietis A. Barauskas ilgam buvo primirštas. Tik 1992 m. Varėnos šauliai Gedulo ir vilties dieną A. Barausko žūties vietoje pastatė atminimo kryžių.
Žuvusio valstybės pareigūno atminimas buvo įvertintas ir istorinis teisingumas atkurtas 2005 m., kai Lietuvos Respublikos Prezidentas įteikė pomirtinį apdovanojimą A. Barauskui – Vyčio Kryžiaus ordino Didįjį kryžių, kurį priėmė jo dukra Ona Marija Brasiūnienė. O Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras žūties vietoje Ūtos kaime (Varėnos r.) pastatė atminimo ženklą. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos rinktinės Dubičių užkarda 2006 m. birželio 15 d. buvo pavadinta Aleksandro Barausko vardu.
Kasmet birželio 15 d. Varėnos r. Ūtos kaime, A. Barausko užkardoje ir Perlojos kapinėse minimos Pasienio policijos Alytaus baro sargybos viršininko žūties metinės.
Labai vertingos muziejaus fonduose saugomos širvintiškių Edvardo Romaškos, Danutės Juškauskienės ir Onos Žukauskienės išsaugotos ir muziejui perduotos jų tėvų – nepriklausomos Lietuvos Respublikos pasienio policininkų Ipolito Ramoškos, Baltraus Rakučio ir Stepo Usavičiaus, saugojusių administracinę liniją su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu, fotonuotraukos bei Gražinos Martinaitienės perduotos jos dėdės pasieniečio Antano Daukšio nuotraukos ir asmeniniai daiktai, Balio Jakimavičiaus sūnaus Algimanto perduoti archyviniai ir foto–dokumentai.
Klaipėdos krašto pasienio policijos pakrančių apsaugoje dalyvavęs Mykolas Repšys – nenuilstančio pasienio istorijos tyrinėtojo Algio Balaišio nuopelnas.
 Stepas Usavičius gimė 1900 m. balandžio 8 d. Drublionių k. Širvintų vlsč. Ukmergės apskr. 1926–1940 m. tarnavo Pasienio policijoje. 1931 m. baigė Trakų apskrities pasienio policijos mokomojo būrio I laidą.
S. Usavičius saugojo Lietuvos ir Lenkijos demarkacinės linijos ruožus: 1926–1927 m. – prie Kernavės; 1928–1930 m. – Drusių k Zarasų vlsč.; 1931–1933 m. – Garakolnės k.Giedraičių vlsč.; 1934–1937 m. – Sketerių k. Musninkų vlsč.; 1938–1939 m. – Aleksandriškių k Giedraičių vlsč.; 1939 m. perkeltas į Švenčionėlių vlsč.
1940 m. sovietų okupacinei kariuomenei nuginklavus Lietuvos pasieniečius, S. Usavičius pėsčias grįžo į gimtąjį Drublionių kaimą. Vėliau su šeima gyveno Širvintose, mirė 1966 m. vasario 19 d.
 Baltrus Rakutis gimė 1900 m. gegužės 6 d. Paberžės k. Deltuvos vlsč., Ukmergės apskr. Nuo 1919 m. – Lietuvos kariuomenės savanoris, tarnavo iki 1921 m. galo. Nuo 1924 m. iki 1940 m. tarnavo pasienio policininku. Saugojo Lietuvos ir Lenkijos demarkacinės (administracinės) linijos ruožus Ukmergės, Trakų ir Alytaus baruose.
Po 1940 m. sovietų okupacijos su šeima gyveno Dailidžionių k. Širvintų r., kur dar prieškary kaip savanoris buvo gavęs ir turėjo žemės. Mirė 1962 m. balandžio 2 d
Ipolitas Ramoška gimė 1900 m. balandžio 14 d. Motiejūnų k. Širvintų vlsč. Ukmergės apskr.
1927–1940 m. tarnavo Pasienio policijoje. 1931 m. mokėsi Zarasų apskrities pasienio policijos mokomajame būryje. Saugojo valstybės sieną prie Lietuvos ir Lenkijos demarkacinės (administracinės) linijos.
1940-ieji metai jį užklupo tarnaujant Barvaniškiuose, Šumsko vlsč. Kaip prisimena buvusio pasieniečio sūnus Edvardas Romaška, sovietų kariuomenei užėmus Lietuvą, kariai suvarė Lietuvos pasieniečius į Pasienio policijos sargybos būstinę, ten juos nuginklavo, palaikė parą ir liepė išskirstyti, neleisdami nieko pasiimti. I. Ramoškos šeima išvažiavo į Nečionių k. prie Širvintų. Pats I. Ramoška slapstėsi, nors šeimą keletą kartų buvo nuvežę į NKVD surinkimo punktą, vis paleisdavo, norėdami sučiupti šeimos galvą. Taip I. Ramoškos šeimai pavyko išvengti tremties.
1944 m. I. Ramoška su šeima persikėlė į Širvintas ir ten gyveno iki savo mirties 1967 m. rugpjūčio 20 d.
Balys Jakimavičius gimė 1901 m. rugsėjo 16 d. Bagdoniškio k. Kriaunų valsč. Rokiškio apskr. 1921 m. spalį buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę ir pasiųstas į sanitarijos kursus, veikiančius prie karo ligoninės. 1922 m. lapkričio mėnesį jam buvo suteiktas jaunesniojo sanitarijos puskarininkio laipsnis ir paskirtas į 11-toji pėstininkų Vilniaus pulką. Toliau žinias gilino sanitarijos puskarininkių kursuose, kur buvo suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis.
Nuo 1924 m. vasario B. Jakimavičius buvo paskirtas į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulką. Tais pačiais metais – į 3-iąjį Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto pėstininkų pulką, kuriame ėjo karo felčerio pareigas. 1924 m. spalio 19 d. sanitarijos viršila B. Jakimavičius buvo išleistas į atsargą.
1925 m. B. Jakimavičius apsisprendžia tarnauti Klaipėdos krašto pasienio policijoje. Tarnavo Karklininkų pasienio rajono eiliniu policininku.
Tarnyba Klaipėdos krašte buvo geriau apmokama nei kitose Lietuvos vietose. Čia pasienio policijos eiliniam sargybiniui vachmistrui buvo mokamas aukštesnis atlyginimas, butpinigiai taip pat buvo didesni. Kadangi Klaipėdos krašte pasieniečiai sugaudavo žymiai daugiau kontrabandininkų, už tai nuolat gaudavo pinigines premijas. Pasienietis B. Jakimavičius gana greitai savarankiškai pramoko vokiečių kalbos ir išlaikė „kvotimus“, todėl už svetimos kalbos mokėjimą pradėjo gauti 20 proc. algos priedą.
B. Jakimavičius buvo stropus, pareigingas, pasižymėjo saugomos vietovės ypatybių žinojimu, sugebėjimu pavyzdingai tvarkyti dokumentus, todėl greitai užsitarnavo autoritetą tarp eilinių pasienio sargybinių. Šios savybės buvo nuolat pažymimos kasmetinių pareigybinių atestacijų metu. 1934 m. vienas iš pirmųjų Klaipėdos krašto Pasienio policijoje sėkmingai baigė dziudo imtynių kursus – kovos su kontrabandininkais be šaunamojo ginklo būdą. Po kelių metų buvo paskirtas į vyresniojo policininko – sargybos viršininko pareigas. 1928 m. buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
Pasienio sargyboje ištarnavęs 13 metų, 1939 m. B. Jakimavičius nusprendė su šeima persikelti į savo ūkelį ir pradėjo ūkininkauti.
 Mykolas Repšys Klaipėdos krašto pasienio policijos motorlaivio „Partizanas“ jūreivis – kulkosvaidininkas, vėliau Biržų baro V (Saločių) rajono eilinis policininkas. M. Repšys gimė 1909 m. gruodžio 7 d. Ruigių k. Veiviržėnų valsč. Kretingos apskr.
Ypač pasižymėjo pilietine sąmone 1941 m., įsijungdamas į birželio sukilėlių gretas. Už iškeltą Lietuvos trispalvę Saločių miestelio parke buvo raudonarmiečių persekiojamas ir žiauriai nužudytas 1941 m. birželio 28 d.
Pasieniečių muziejaus fonduose sukaupta nemažai nepriklausomos Lietuvos pasienio policijos Zarasų, Utenos barų, Zarasų baro II (I eil.) rajono viršininko, o vėliau ir baro viršininko atsargos karininko Blažio Vaickaus tarnybos akimirkas menančių fotonuotraukų.
Blažys Vaickus buvo tarp 66 Lietuvos kariuomenės karininkų, paskirtų į sunkias ir atsakingas Pasienio policijos rajono viršininkų pareigas. Jis iki pat Lietuvos valstybės sienos perkėlimo į Rytus organizavo valstybės sienos apsaugą prie demarkacinės (nuo 1929 m. – administracinės) linijos su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu Zarasų bare. 1941 m. birželio sukilimo dienomis Lietuvos priešų labai sunkiai sužalotas mirė. B. Vaickus – viena iš 1941 metų birželio mėnesio stalinizmo aukų.
B. Vaickus gimė 1899 m. sausio 9 d. Petravo k. Daugeliškių vlsč. Švenčionių apskr. Pašauktas į kariuomenę stojo į karo mokyklą. Baigė Karo mokyklos IV laidą (1921 m.) ir paskirtas į 5-ąjį pėstininkų pulką. Nuo 1924 m. sausio (išleistas į atsargą) pradėjo tarnybą pasienio policijoje, buvo Zarasų baro rajonų viršininku, 1940 m. paskirtas šio baro viršininko pavaduotoju. Apdovanotas DLK Gedimino V laipsnio ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
B. Vaickui tarnaujant prie demarkacinės (administracinės) linijos, kol Lenkijos pusėje nebuvo sustatyti pasienio stulpai, ten stovėjusios gairės lenkų pasieniečių būdavo įkyriai perkilnojamos, vyko neišprovokuoti šaudymai iš Lenkijos pusės, Lietuvos pasieniečių grobimai. Visa tai teko patirti ir B. Vaickui.
1940 m. vasario mėnesį B. Vaickui buvo paaukštintos pareigos – jis paskirtas Pasienio policijos Zarasų baro viršininko padėjėju. Tačiau šias pareigas ėjo neilgai – 1940 m. birželio 15 d. prasidėjusi sovietų okupacija atnešė nelaimių ir Pasienio policijos Zarasų baro tarnautojams. 1940 m. rugsėjo 17 d. Pasienio policija, tuo metu pavadinta Pasienio milicija, buvo likviduota. B. Vaickus, kaip ir kiti pasienio policijos tarnautojai, neteko pragyvenimo šaltinio.
1941 m. birželio 12 d. B. Vaickus Lietuvos priešų buvo smarkiai sužalotas – sulaužyta krūtinės ląsta, pažeisti vidaus organai. Po penkių dienų mirė Utenos ligoninėje.
Po B. Vaickaus mirties okupantai jo šeimą – žmoną Valeriją, sūnus Juozapą ir Vytautą Blažiejų ištrėmė į Sibirą. Nebepakęsdamas sunkių gyvenimo sąlygų tremtyje bei kankinamas Tėvynės ilgesio sūnus Juozapas pabėgo į Lietuvą, tačiau NKVD buvo areštuotas, kalintas ir vėl ištremtas. Sūnus Vytautas, išleistas mokytis į Klaipėdos jūrininkų mokyklą, buvo suimtas, kalintas ir vėl ištremtas.
Po daugelio metų Pasieniečių klubo pastangomis abu broliai buvo surasti ir nuo 2005 metų yra aktyvūs šio klubo nariai.
Muziejus gali didžiuotis savo fonduose turėdamas sienos apsaugos aukštesniosios grandies karininkų tarnybos trofėjų bei fotodokumentikos. Jie muziejuje atsirado taip pat buvusių pasieniečių vaikų ir vaikaičių dėka. Juos muziejui padovanojo Kęstutis Virbalis, Gytis Žemaitis ir kt.
 Adomas Virbalis gimė 1896 m. gruodžio 24 d. Palangoje. Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir kaip turintis vidurinį išsilavinimą buvo nusiųstas į Vilniaus karo mokyklą (nuo 1915 m. veikusią Poltavoje), ją baigė 1916 m., po to paskirtas į pėstininkų atsargos pulką jaunesniuoju karininku. Po 1917 metų vasario revoliucijos bei tų pačių metų spalio bolševikų perversmo Rusijoje ir prasidėjusių neramumų bei netvarkos Rusijos kariuomenėje iš tarnybos kariuomenėje pasitraukė. Grįžęs į Lietuvą įsijungė į nepriklausomybės kovas, tapo Lietuvos kariuomenės karininku, 1919 m. jam suteiktas kapitono laipsnis. Dalyvavo kovose su lenkais Vilniaus bataliono sudėtyje, 1920 m. rugsėjo 22 d. mūšyje ties Beržininkais pateko į nelaisvę, iš kurios pabėgo lapkričio mėn. 1920 m. gruodžio 11 d. A. Virbalis paskirtas II bataliono vadu.
1922 m. A. Virbalis baigė Aukštuosius karininkų kursus (I laidą), tų pačių metų rugsėjo 11 d. paskirtas II bataliono, kuriame jau laikinai ėjo pareigas, vadu, o 1923 m. gegužės 22 d. jam buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės majoro laipsnis. 1925 m. išėjo į atsargą.
Nuo 1926 m. spalio A. Virbalis pradėjo tarnybą pasienio policijoje, pradžioje ėjo Šiaulių baro, vėliau Trakų baro II eilės rajono viršininko pareigas.
Trakų baro pasieniečiai saugojo Lietuvos sieną prie administracinės linijos, kurios dalis ėjo vaizdingais Neries ir Bražuolės upių krantais. Tačiau čia buvo neramu – nuolat vyko susišaudymai, įvairios lenkų provokacijos, taip pat ir gairelių, žyminčių administracinę liniją, perkilnojimas. 1931 m. spalio 4 d. Pasienio policijos Trakų baro 5 rajono 4 sargybos saugomame ruože prie Baltamiškio kaimo įvyko plačiai nuskambėjęs įvykis, kai lenkų pasienietis iš pasalų nušovė Lietuvos pasienio policininką Jurgį Kybartą.
1932 m. A. Virbalis buvo paskirtas Pasienio policijos Trakų baro viršininku ir juo ištarnavo iki pat baro išformavimo 1940 m.
Susigrąžinus Vilniaus kraštą, 1940 m. sausio 10 d. buvusio Pasienio policijos Trakų baro viršininkas su savo 4 rajonais tapo priklausomas Valkininkų apskrities viršininkui. Prie buvusio Trakų baro buvo prijungtas vienas Alytaus baro rajonas. Naujas Pasienio policijos baras buvo pavadintas Valkininkų baru, jo buveinė buvo įkurdinta Eišiškių mieste (Vilniaus g. 65 ).
Tarnybos Pasienio policijoje metu A. Virbalis buvo apdovanotas Kariuomenės savanorių kūrėjų, Lietuvos Nepriklausomybės medaliais, 1938 m. – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.
Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai A. Virbalis iš tarnybos buvo atleistas. Represijų tuomet išvengė. Tačiau antrosios okupacijos metu – 1946 m. liepos 18 d. buvo areštuotas, apkaltintas pagalba aktyviam tautinio pogrindžio dalyviui Mikui Ilgūnui. Sovietų karo tribunolas nuteisė A.Virbalį 2 metams lagerio ir 2 metams atėmė civilines teises. Kalėjo Karelijoje ir 1948 m. grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune. 1952 m. vėl pateko NKVD nemalonėn ir per 24 val. turėjo su šeima išsikelti iš Kauno. Tuomet A. Virbalis su šeima apsigyvena Alytuje, o į Kauną grįžto tik po Stalino mirties 1955 m. ir iki pensijos dirbo buhalteriu degtukų fabrike „Liepsna“. A. Virbalis mirė 1980 m. Šeimoje buvo 3 vaikai: 2 sūnūs ir dukra. Jauniausias sūnus Kęstutis yra Pasieniečių klubo narys.
 Petras Žemaitis gimė 1892 m. kovo 1 d. Nemunėlio Radviliškyje Biržų apskr. Su šeima atsidūręs buvusiame Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Slucko mieste, 1912 metais baigė aštuonias gimnazijos klases. 1912–1916 metais studijavo Tartu universitete. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, baigė Odesos 2-ąją karo mokyklą, įgijo praporščiko laipsnį ir paskirtas kuopos vadu dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose. Po 1917 m. spalio perversmo Rusijoje 1918 m. P. Žemaitis grįžo į Lietuvą.
1919 m. P. Žemaitis vienas iš pirmųjų savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, buvo paskirtas Kauno, Mažeikių ir Vilniaus geležinkelio stočių karo komendantu. 1921 m. jam suteiktas kapitono laipsnis. Paskutinės tarnybos kariuomenėje pareigos – jaunesnysis karininkas 6-jame pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margirio pulke, iš ten 1922 m. spalio 16 d. buvo išleistas į atsargą.
1925 m. P. Žemaitis įsibarbino Vidaus reikalų ministerijos Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaigos buhalteriu, o vėliau buvo paskirtas Marijampolės apskrities viršininko padėjėju, Šakių apskrities viršininku. 1927 m. buvo perkeltas į Marijampolės miesto ir apskrities policijos vado pareigas.
Nuo 1929 m. P. Žemaitis tarnavo Pasienio policijos Vilkaviškio baro viršininku, Klaipėdos krašto pasienio policijos mokomojo būrio viršininku, vėliau – vėl Vilkaviškio baro viršininku.
P. Žemaitis apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.
Prasidėjus sovietų okupacijai, 1940 m. atleistas iš tarnybos P. Žemaitis apsigyveno savo gimtajame Nemunėlio Radviliškyje, Biržų apskrityje. 1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas, atskirtas nuo šeimos ir ištremtas į Rešotų lagerį Nižnij Ingašo rajone Krasnojarsko srityje. Ten ir žuvo 1942 m. kovo 7 d.
P. Žemaičiui kalint lageryje, 1941 m. spalio 10 d. jam dar buvo iškelta baudžiamoji byla. Jo šeima – žmona Marija, sūnus Gytis, duktė Regina Rasa buvo ištremti į Svetlo Zelionoje Parbigo rajoną Tomsko srityje. Žmona tik 1957 m. grįžo į Lietuvą. Sūnui ir dukrai pavyko pabėgti į Lietuvą 1947 m.
II. Lietuvos pasieniečiai ir valstybės sienų apsauga 1990–2005 m.
Tai pagrindinė Pasieniečių muziejaus kolekcija: dokumentai ir fotografijos, savadarbė pirmųjų pasieniečių atributika ir darbo prietaisai, liudijantys pirmųjų pasieniečių pasiaukojimą ir ryžtą stojant į nelygią kovą su okupacine sovietine „karo mašina“: vieno pirmųjų atkurtos Nepriklausomos Lietuvos pasieniečių – Vytauto Mikalausko asmeninis fotonegatyvų archyvas, kuriame užfiksuoti pirmieji pasieniečių darbo saugant valstybės sieną metai bei OMON‘ininkų nuniokoti pasienio kontrolės postai; 1990 m. atkurtos Lietuvos Respublikos pirmųjų pasieniečių darbo organizavimo prietaisai; pirmoji LR radijo ir telefono ryšio įranga; valstybės sienos žymėjimo ženklo maketai, Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos valstybių sienos ženklų herbų ir numeracijos lentelės; pirmieji datos spaudai, dedami į atvykstančiųjų į mūsų šalį ir išvykstančiųjų asmens dokumentus, Lietuvos Respublikos vizos spaudas, pirmieji asmens dokumentų patikros prietaisai; Kaliningrado tranzito dokumentai ir vizos; Lietuvos trispalvė – pirmoji vėliava, iškelta Medininkų kelio (M-1) pasienio poste 1990–1991 m. (šią vėliavą 1988 m. Sąjūdžio mitingams pasiuvo būsimasis nepriklausomos Lietuvos pasienietis Jonas Rimkevičius); buvusios SSRS valstybės sienos elektros signalizacinės sistemos (ESS) elementai ir dalys; KAM Pasienio apsaugos tarnybos (PAT), vėliau – Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vėliava–vimpelas, 1991–1993 m.; PAT, VSAT ir vėliau – Pasienio policijos departamento prie VRM (PPD) pareigūnų tarnybiniai pažymėjimai; asmenų, kuriems draudžiama vykti per valstybės sieną, knyga, vadinamasis „Pasieniečio bloknotas“, ir daugelis kitų vertingų valstybės sienos apsaugos naujosios istorijos eksponatų, fotonuotraukų bei dokumentų.
III. Gintaro Žagunio (1957-1991) fondas
 Gintaras Žagunis – pirmasis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo savo tarnybos vietoje žuvęs pasienietis. Muziejuje saugomi ir eksponuojami dokumentai, fotonuotraukos ir asmeniniai G. Žagunio daiktai; jo žūties vietos Krakūnų k., Šalčininkų r., stovinčio paminklo maketas (skulptorius V. Gylikis, architektai L. Zibertas ir M. Morkūnas). Pasieniečių muziejuje saugomų eksponatų sąraše yra ir šiuo metu Dieveniškių pasienio užkardoje laikomas koplytstulpis, stovėjęs Krakūnuose iki 2004 m. ir žymėjęs tą tragišką įvykį nuo 1991-ųjų.
Gintaras Žagunis gimė 1957 m. birželio 20 d. Pakruojo rajono Rozalimo miestelyje.
Nuo 1964 m. mokėsi Trakų mokykloje–internate, vėliau – Trakų 2-joje vidurinėje mokykloje (dabartinėje Vytauto Didžiojo gimnazijoje). 1975 m. įstojo į Vilniaus statybos technikumą. Po pirmojo kurso pašauktas į sovietinę armiją tarnavo statybos dalinyje prie Maskvos. Grįžęs 1980-aisiais baigė statybos technikumą. Tais pat metais pardėjo dirbti Trakų restauravimo dirbtuvėse, vėliau – Respublikinėje normatyvų tyrimo stotyje Vilniuje, Komunalinio ūkio projektavimo institute. 1984–1989 metais tarnavo VRM vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugos batalione. Prasidėjus Sąjūdžiui, stengėsi organizuoti grupę darbovietėje, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, įstojo į Šaulių sąjungą ir Demokratų partiją.
1990 m. lapkričio 11 d. pradėjo dirbti Krašto apsaugos departamento Šalčininkų užkardos Dieveniškių patrulinės tarnybos baro pamainos viršininku. Krakūnų pasienio poste Gintaras Žagunis budėjo šešis mėnesius.
1991 m. gegužės mėnesį Šalčininkų užkardos ruože susidarė pavojinga situacija. Nuspręsta laikinai nebudėti šios užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Niekur neradę technikos Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Savo tarnybos draugams Gintaras liepė eiti ilsėtis, o pats liko budėti. „Jei žūti, tai vienam, o ne visiems“, – pridūrė jis.
Lemtingąją 1991 m. gegužės 19-osios naktį pasieniečio Gintaro Žagunio tykojo mirtis – iš Baltarusijos atvažiavę ginkluoti sovietinio režimo pakalikai nutraukė jauno žmogaus gyvybę.
G. Žagunis apdovanotas Krašto apsaugos departamento padėkos raštu. Po mirties apdovanotas Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, taip pat Šaulių Žvaigždės ordinu, Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Gintaras Žagunis palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse šalia Sausio 13-osios ir Medininkų tragedijos aukų.
Įamžinant pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo žuvusio pasieniečio atminimą Vilniaus rinktinės užkarda Poškonių kaime pavadinta Gintaro Žagunio vardu. 2001 m. ten atidengta paminklinė lenta. 2004 m. lapkričio 19 d. G. Žagunio žūties vietoje Krakūnų kaime buvo atidengtas naujas granitinis paminklas.
IV. Lietuvos pasieniečių aprangos kolekcija
Tai Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos karininkų ir pareigūnų įvairiu laiku dėvėtos uniformos ir uniforminės kepurės, emblemos ir kiti atpažinimo ženklai, atspindintys pačios tarnybos istorinę raidą bei uniformos vystymosi etapus. Viena vertingiausių yra 1990 m. krašto apsaugos savanoriams, taip pat ir pasieniečiams išduota pirmoji uniforma, kurią dėvėjo ir svarbiausių valstybės objektų gynėjai per 1991 m. sausio įvykius. Savo uniformas muziejui yra perdavę dauguma pasienio apsaugai vadovavusių žmonių: PAT viršininkas pulkininkas leitenantas V. Česnulevičius (1956-2008), VSAT (KAM) viršininkas pulkininkas Jonas Algimantas Paužolis, PPD vyriausiasis pasienio policijos komisaras Audronius Beišys, VSAT prie VRM vadas generolas Algimantas Songaila ir dabar VSAT prie VRM vadovaujantis generolas Saulius Stripeika.
Siekiant palyginti, kokias uniformas dėvi kitų valstybių pareigūnai, muziejuje kaupiamos ir užsienio šalių karininkų ir pareigūnų uniformos ir uniforminės kepurės, tarp jų yra dabartinės Estijos, Suomijos, Vokietijos, Vengrijos pasieniečių uniformos, taip pat buvusios SSRS pasienio kariuomenės karininko kasdieninės ir išeiginės uniformos komplektas.
| 
