Į šį klausimą paskutiniame „Valstybės sienos apsaugos pažangios patirties biuletenio“ numeryje atsakė Vilniaus rinktinės Gintaro Žagunio užkardos vadas majoras Vytautas Urbaitis. Siūlome paskaityti šios pasienyje su Baltarusija veikiančios užkardos vadovo pasakojimą.

Pažvelgus į  Lietuvos žemėlapio kontūrą, akis kaipmat užkliūva už nedidelio žemės kyšulėlio pietrytiniame šalies pakraštyje, tarsi kokio apendikso, įsiterpusio Baltarusijon. Tai Dieveniškės, įdomus civilizacijos mažai paliestas  kraštovaizdis, kalvotų vietovių vieta su  turtingomis gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis, unikaliu šiam kraštui būdingu kaimų išdėstymu, gatviniais  kaimais,  pilkapynais,  mitologiniais akmenimis.

Kiekvienam nejučiom kyla klausimas: kaipgi ši žemė liko Lietuvai?  Šmaikštuoliai sukūrė pasakojimą: neva Stalinas, dalydamas žemes, ant žemėlapio padėjęs savo pypkę, o sienos braižytojai, neišdrįsę jos pastumti, ją ir apibrėžė. Taip ir liko Dieveniškių kraštas Lietuvai. Tačiau istorija byloja apie tvirtą ir vieningą čia gyvenusių lietuvių būdą, sugebėjusį nulemti šio krašto likimą, per amžius puoselėti lietuvybę, kurią išlaikyti atskirais  laikotarpiais buvo ypač sunku.

Vien tik kaimų pavadinimai, tokie kaip Širviai, Dainavėlė, Šilinė, Baltučiai, Miežonys, Rimašiai, Stakai, Stalgonys, Šarkaičiai, Šaltiniai, Ureliai,  liudija, kad čia visuomet buvo lietuvių žemės ir jas lietuviai gynė bei siejo save tik su Lietuva. Dar Sąjūdžio laikais ir atkūrus  nepriklausomybę  priešiškai nusiteikusios Lietuvai jėgos ir visokie „jedinstvenikai“, paprastai rusakalbiai, ne tik kvailino žmones, bet ir veikė siekdami atplėšti šį kraštą nuo Lietuvos, kurti autonomijas. Te neužpyksta kitur tarnavę ar tarnaujantys pasieniečiai, bet pasieniečiams, stovėjusiems prie Lietuvos valstybės sienos šiame krašte, teko sunkiausia dalia ir išbandymas. Jiems teko akis į akį  neginkluotiems, neparuoštiems (juk dauguma atėjusiųjų į pasienį  vakar buvę civilių profesijų žmonės, tačiau dideli šalies patriotai, galima gerąja prasme pavadinti ir avantiūristais) susidurti su milicininkų būrių agresija, patyčiomis, pašaipomis, vietos valdžios panieka ir ne tik grasinimais šaudyti, deginti. Tą jie ir darė.

Nuo banditų  rankų 1991 m. gegužės 19 d. Krakūnų poste žuvo pasienietis Gintaras Žagunis. Tų pačių metų liepos 31 d. rytas paskelbė pasauliui apie  Medininkų tragediją – sušaudytus 7 pareigūnus. Bet ar kas tuomet iš pasieniečių pabėgo, išsigando, išsilakstė? Nei aš, nei mano kolegos iš tų laikų tokių neprisimenam.

Bėgant metams įvairiai susiklostė pasieniečių gyvenimas ir likimai, šiandien nedaug jų, tų pirmųjų, ir telikę, tačiau jie savo darbą padarė. Ištvėrė sunkiausiu tėvynei metu, ir garbė jiems. Aš manau, kad jie, tie eiliniai pirmieji pasieniečiai,  nepelnytai užmiršti, o reiktų prisiminti. Aš ateityje tikrai tą darysiu. Juk daugeliui jaunų  pasieniečių tai - jau istorija, tad suraskim tais sunkiais metais į pasienį atėjusius mūsų kolegas, pasikvieskim juos į užkardas, šventes, kitus renginius. Parodykim šiuolaikinę valstybės sieną, juk turim ką parodyti, apie ką tuometiniai pasieniečiai net nesvajojo.

Na, palyginkim UAZ-us ir šiandieninius visureigius, taip pat ryšio priemones, sveriančias 10 kg, nešiojamas ant pečių ir tesusisiekiančias vos kilometrą kitą,  ir „MOTOROLA“ mobilaus telefono dydžio. O mūsų kinologai, jų pasiekimai. Juk jie geriausi ne tik šalyje, bet ir Europoje. O kam didžiausi namų darbai, pasiruošimas teko stojant į Europos Sąjungą, Šengeną? Ar kas mums, pasieniečiams, dėl to gali priekaištaut? Juk tai padarėme gerai ir laiku.

G. Žagunio užkardos vadas Vytautas Urbaitis siūlo palyginti prieš daugiau nei pusantro dešimtmečio sienos apsaugai naudotas priemones su šiandieninėmis

Prisiminkime nelegalų  afroazijiečių srautus, kurie ėjo, tiksliau juos vedė per Lietuvą į Vakarus tarptautinis nelegalios migracijos tinklas. Juk jis šiandien suardytas! Tai irgi kruopštaus ir nuoseklaus operatyvinių tarnybų darbo rezultatas, tarnybos, kuri taipogi kūrėsi naujai, be jokios patirties, šios srities specialistų. Juk iki tol gyventa už geležinės uždangos, kur ne tik joks nelegalas negalėjo migruoti, bet ir joks pilietis,  gyvenęs už šios uždangos, už kurios 50 metų duso ir Lietuva. Taigi nueitas Lietuvos valstybės sienos raidos kelias  yra prasmingas. Prasmingas žuvusių už valstybės sieną aukų atminimu.  Prasmingą kelią nuėjo ir G. Žagunis, kurio atminimui įamžinti pavadinta užkarda Dieveniškių kilpoje, Poškonių kaime, joje turiu garbės tarnauti ir aš su pasieniečiais „žaguniečiais“.

Dažnai girdžiu sakant, kad trūksta pasieniečių dėl to, kad maži atlyginimai, sunkios tarnybos sąlygos ir t. t. Tai tiesa, bet ar pakėlus atlyginimus  jų  netrūks, ar jie bus profesionalesni  už šiandieninius dirbančius daugelį metų ir vis dar besitikinčius deramo įvertinimo, gero atlyginimo? Abejoju. Pasieniečio profesija – tai  gyvenimo būdas ir ne vien atlyginimas šio darbo stimulas. Manau, kad reikia nustoti amžinai aimanuoti dėl pareigūnų trūkumo ir manyti, kad už gerą atlyginimą prigužėję į užkardas pasieniečiai išspręs sienos apsaugos problemas. Reikėtų kelti  atlyginimus, gerinti darbo sąlygas, socialines garantijas, o pareigūnų trūkumą kompensuoti  naujausia technika, sensoriais, vaizdo stebėjimo įranga, kad vykdantys tarnybą pareigūnai nedelsdami  sureaguotų į valstybės sienos pažeidimus.

Šiuolaikinis pasienietis – tai dinamiškas pasienietis, įvaldęs naujausią sienos stebėjimo ir kontrolės įrangą ir galintis mobiliai per trumpiausią laiką atvykti į pažeidimo vietą ir sulaikyti pažeidėją. Tai, manau, taipogi pritrauktų jaunimą rinktis pasieniečio profesiją, o vaikščioti palei sieną dieną naktį ilgainiui tampa monotoniška, galų gale sunku fiziškai, neefektyvu ir nerezultatyvu.

Žaguniečiai, siekdami pritraukti jaunus žmones rinktis pasieniečio profesiją, organizuoja atvirų durų dienas, parodydami viską, kas šiuo metu yra geriausia pasienyje. Ir tikrai atvyksta daug moksleivių, ne tik iš Šalčininkų rajono, bet ir aplinkinių Varėnos, Trakų, Vilniaus miesto.

Kiekvienais metais gegužės 19 d su aplinkinėmis mokyklomis, vietos bendruomene paminime G. Žagunio žūties metines, Sausio 13-osios aukas. Na, o ko vertas Kalėdinis Dieveniškių regiono krepšinio turnyras, sutraukiantis minias aistruolių! Čia reikia pamatyt...  Džiugu, kad formuojasi naujos, gražios ir prasmingos tradicijos.

Nepatiko žaguniečiams, kad šalia užkardos esančiame Poškonių  tvenkinyje įniko brakonieriauti asmenys, dažniausiai sulaikyti ir už kontrabandą. Teko jiems „padžiauti“  tinklus užkardoje.  Sulaukėme padėkos ne tik iš  Dieveniškių istorinio  regioninio parko, seniūnijos, gamtos apsaugos inspekcijos, urėdijos, bet ir iš vietos gyventojų, žvejų. Ne dėl padėkos dirba žaguniečiai, svarbiau pilietiškumas, nepraeiti, nepravažiuoti, nelikti abejingam matant neteisybę, netvarką. Man džiugu, kai matau jaunus pasieniečius, rodančius iniciatyvą, jaučiančius ir žinančius, kada negatyvumą reikia stabdyti, užkirsti  jam kelią.

Kaip žinia, kasmet rugpjūčio mėnesį prie Norviliškių pilies, visai šalia valstybės sienos, vyksta grandiozinis savo mastu „Be2gether“ roko muzikos festivalis, sutraukiantis minias žmonių, kurie turi pravažiuoti Širvių atraminį punktą (tai įvažiavimas į Dieveniškių kilpą), pateikę asmens dokumentus. Žaguniečiams tada -  karštos dienos ir išbandymo metas: sukontroliuoti, suvaldyti didžiulius srautus. Na, ir suvaldė – profesionalumo, pastabumo dėka pavyko aptikti ir gabenamų į šventę narkotinių medžiagų. Sulaikytiesiems  festivalis taip ir neprasidėjo, o  pasibaigė baudžiamosiomis bylomis. Optimistiškai nuteikia tai, kad narkotikus aptiko užkardos jaunieji pasieniečiai.

Susimąstai ir vis palygini, tai kada tam eiliniam pasieniečiui buvo lengviau: tarnybos formavimosi pradžioje ar dabar? Ir nepasakysiu, matyt, kiekvienu laikotarpiu  savi sunkumai, jeigu tas pareigas  atlieki tinkamai, dorai  ir sąžiningai. Bet ar ir gali būti lengva pareiga saugoti  savos valstybės sieną? Todėl  dažniau ir klauskim: kaip gyveni pasienieti? Pasieniečiui to reikia, tai dėmesys ir nesvarbu, kad galbūt niekuo jam ir nepadėsi.

G. Žagunio užkardos vadas majoras Vytautas Urbaitis (nuotraukoje) pasienyje tarnauja nuo 1992  m. Knygos „Pasienietis Gintaras Žagunis. Laisvės gynėjo kelias“, autorius, taip pat buvęs pasienietis, Vytautas Voveris V. Urbaitį joje pristato kaip „puikų Šalčininkų krašto žinovą“. „Visus jis, regis, šiame krašte pažįsta ir visi pažįsta jį“, – rašoma knygoje apie V. Urbaitį. Čia V. Voveris taip pat mini, kad anksčiau Poškonių vadintai užkardai buvo suteiktas Gintaro Žagunio vardas. Autorius pažymi, kad „užkardai vadovaujantis majoras Vytautas Urbaitis senas šalčininkietis, tuo ypač didžiuojasi: - Savo žmonėms visada sakau: mes negalime tarnauti bet kaip, nes tada būtume neverti šio vardo, mes – žaguniečiai!“