Kad būtų kuo efektyviau sprendžiamos su nepilnamečių įtraukimu į nusikalstamas grupuotes susijusios problemos, reikėtų vienyti policijos, socialinės rūpybos ir pagalbos centrų (t. y. socialinių darbuotojų, psichologų), sveikatos apsaugos darbuotojų, pedagogų ir prieglaudų darbuotojų jėgas ir pastangas, t. y., šios problemos sprendimas turi būti kompleksiškas.

Vaikų dalyvavimas nusikalstamų grupuočių veikoje yra labai opi mūsų visuomenės problema, daranti tiek psichologinę, tiek ir finansinę žalą vaikui, jo šeimai, visai visuomenei. Todėl labai svarbu šią problemą spręsti ir visais įmanomais būdais stengtis ją mažinti. Tam kuriamos įvairios prevencijos programos.

Prevencijos programos gali būti orientuotos į 3 pagrindines grupes:

1. Jau nusikalstamose grupuotėse esantiems vaikams ir nors kartą sulaikytiems pareigūnų. Dirbant su šia grupe didžiausias dėmesys skiriamas kovai su pasekmėmis.

2. Rizikos grupėms, t. y. tiems vaikams, kurie turi didžiausią tikimybę būti įtraukti ar įsitraukti į nusikalstamų grupuočių veiklą. Ši programa taikoma tuomet, kai norima minimaliomis sąnaudomis pasiekti apčiuopiamų rezultatų.

3. Visiems vaikams. Programos tikslas – formuoti socialiai priimtiną elgesio modelį, kad vaikai norėtų gyventi sąžiningai, įtikinti vaikus, jaunimą nebandyti prisijungti prie nusikalstamų grupuočių bei nebandyti narkotikų, ugdyti atsparumą, kad nepasiduotų nusikaltėlių įtakai.

Prevencijos programos, skirtos mažinti vaikų į(si)traukimą į nusikalstamas grupuotes, plačiai įgyvendinamos tiek Lietuvoje, tiek kitose užsienio valstybėse.

Dauguma prevencijos strategijų akcentuoja rizikos faktorių (lemiančių vaikų norą prisijungti prie nusikalstamų grupuočių) išskyrimą, jų analizę ir prasideda nuo informacijos suteikimo apie reiškinio (vaikų įtraukimo į nusikalstamas grupuotes) priežastis. Prevencijos programos remiasi tuo, jog analizuoja šeimos ir visuomenės struktūrą, ekonomikos trūkumus, rasizmą ir netinkamus elgesio modelius bei teikia patarimus, kaip veikti, kad būtų kuo mažiau vaikų įtraukiama į nusikalstamas grupuotes.

Apžvelgę užsienio šalių bei Lietuvos patirtį, galime teigti, kad dažniausiai prevencijos programos akcentuoja tėvų dalyvavimo svarbą: tėvams organizuojami mokymo seminarai, tobulinantys tėvų bendravimo su vaikais įgūdžius ir mokantys pozityvių auklėjimo metodų, tėvai mokomi stebėti savo vaikus ir pastebėti ženklus, kurie liudija, kad jų vaikai yra įtraukti į nusikalstamų grupuočių veiką, taip pat moko tėvus, ką tokiu atveju daryti, į ką kreiptis, suteikia informacijos apie tai, ką daryti, jei vaikas yra sulaikomas, kokios sankcijos gresia vaikui bei tėvams.

Kitos prevencijos programos skirtos užregistruotiems teisėtvarkos institucijose vaikams ,,ištraukti“ iš nusikalstamų grupuočių. Tuo tikslu į vieną grupę yra suburiami visi nusikalstamos grupuotės veikoje dalyvavę vaikai ir stengiamasi patenkinti tuos jų poreikius, kuriuos tenkino grupuotė. Vaikui suteikiama galimybė bendrauti su bendraamžiais, leidžiama jam nuveikti ką nors naudinga, vystyti savo turimus sugebėjimus, taip didinti savęs vertinimą, pasiekti bendraamžių pripažinimo. Tuo pačiu metu grupė mokoma socialaus elgesio įgūdžių, formuojamos neigiamos nuostatos nusikalstamumui, alkoholio bei narkotikų vartojimui.

Dauguma prevencijos programų siūlo organizuoti užklasinę veiklą vaikams: sporto klubus, įvairios veiklo būrelius, kuriuose vaikus prižiūri suaugusieji.

Taip pat siūloma teisėtvarkos pareigūnams eiti į mokyklas ir pasakoti vaikams apie nusikalstamas grupuotes, jų struktūrą, daromus nusikaltimus, bendravimo grupės viduje ypatumus bei akcentuoti šių grupuočių žalą tiek vaikams, tiek jų tėvams ir visuomenei.

Kai kurios prevencijos programos skirtos tam, kad skatintų pedagogus stebėti vaikų pamokų lankomumo ir pažangumo pokyčius, mokytų laiku pastebėti į(si)traukimo į nusikalstamas grupuotes požymius, mokytų atlikti mokinių prevencinę apklausą, kad būtų laiku pastebėti vaikų įsitraukimo į nusikalstamas grupuotes požymiai, jų polinkis prisijungti prie šių grupuočių.

Pastebima, kad vien tik psichologinis konsultavimas, psichologinis mokymas, kaip vienintelė prevencinės programos dalis, yra neveiksmingas.

Tam, kad prevencinė programa būtų efektyvi, reikėtų sujungti psichologinį konsultavimą, psichologinį mokymą su vaiko socialinės aplinkos keitimu, t. y. atsižvelgiant į vaiko poreikius reikėtų jam prie psichologinės intervencijos priemonių pasiūlyti dar ir socialines: vaiko įdarbinimą, šeimos padėties gerinimą arba galimybę bendrauti su bendraamžiais, užsiimti užklasine veikla ar pan.

< Atgal