Vaikų ir paauglių, dalyvaujančių nusikalstamoje veikoje, daugėja. Vis jaunesni vaikai tampa nusikaltėliais, o jų vykdomos piktadarybės - kasmet vis įmantresnės. Vaikų nusikalstamumas klesti, nes jam palankios sąlygos: skurdus gyvenimas, nepakankamai lėšų skiriama vaikų popamokiniam užimtumui, ugdymui.
Nebaudžiamumas skatina nusikalsti
Viena svarbiausių priežasčių, kodėl į nusikalstamą veiką įtraukiami vis jaunesni - nebaudžiamumas. Vaikų arba dar negalima bausti, arba bausmės atidedamos. Teismas nusprendžia, kad toks vaikas privalo nuo vakaro iki ryto būti namuose, neretai uždraudžiama bendrauti su nusikalsti linkusiais draugais ar kitaip apribojamas jų gyvenimas. Tačiau tik itin retais atvejais nesilaikantieji šių apribojimų susilaukia griežtesnių sankcijų.
Vaikų dalyvavimas nusikalstamoje veikoje yra labai opi mūsų visuomenės problema. Tai daro ne tik psichologinę žalą (psichologinį poveikį) vaikui, jo šeimai bei aplinkiniams, bet visa visuomenė patiria ekonominius (finansinius ir fizinus) bei socialinius nuostolius.
Finansinė žala – sunkiai apskaičiuojama
Finansinę nusikalstamumo žalą dažnai nustatyti gana sunku. Pirmiausia iškyla problema kai norima suskaičiuoti pačius nusikaltimus (juk kai kurie nusikaltimai nėra atskleidžiami). Tačiau net jei ir tiksliai žinotume nusikaltimų skaičių, vis tiek būtų sunku nustatyti, kokią žalą padaro vienas konkretus nusikaltimas. Pavyzdžiui, jei kontrabandininkas parduoda vieną butelį neteisėtai per sieną pergabentos degtinės, tuomet jis padaro valstybei vidutiniškai 15 Lt nuostolį (tiek, kiek vidutiniškai kainuoja vienas butelis degtinės parduotuvėje), bet nusikaltėlis turi 15 litų naudą, už kurią gali pirkti legalias paslaugas ar vertybes. Nustatyti piniginę žalos išraišką yra beveik neįmanoma. Jei kontrabandininkas už gautus pinigus (15 Lt) nusiperka heroino, mes galėtume skaičiuoti kitokią nusikaltimo žalą. O jei kontrabandininkas, atlikdamas nusikalstamą veiką, sulaikomas, tam naudojamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos, policijos ir valstybės biudžetas. Teisminis procesas taip pat susijęs su išlaidomis, o jei teisiamasis pripažįstamas kaltu ir įkalinamas, lėšų reikia jam išlaikyti. Be to, nuteistojo šeimai gali prireikti mokėti atitinkamas pašalpas. Negana to, šeimos nario buvimas kalėjime, visuomenės požiūris į nuteistojo šeimą, šeimoje gali sukurti tokią atmosferą, kuri paskatins kitus narius taip pat įsitraukti į nusikalstamumą. Taigi matome, kad pradinė 15 litų žala yra palyginti maža su visa kita su tuo susijusia žala
Kita vaikų (kaip ir bet kurio kito asmens) nusikalstamumo finansinė žala yra susijusi su tuo, kad sulaikant nusikaltėlį (kontrabandininką) arba vykdant nusikalstamą veiką iškyla sužalojimo ar susižalojimo grėsmė, o tai lemia susižalojusiojo (pareigūno ar ir paties kontrabandininko) produktyvumo praradimą, jiems išmokamos nedarbingumo pašalpos, sumos išmokamos už jų fizinę ir psichologinę terapiją, o žūties atveju, ir laidotuvių išlaidas.
Nelegalios išlaidos (pavyzdžiui, kai žmonės perka neteisėtu būdu per sieną įvežtas cigaretes ar alkoholį ir pan.) taip pat gali būti laikomos nusikalstamumo žala, nes jos atima pinigus iš legalios ekonomikos ir potencialias tų žmonių, kurie gamina legalias prekes ar teikia legalias paslaugas, pajamas.
Kita su nusikalstamumu susijusi žala - įgyvendinimo išlaidos. Ši žalos rūšis apima lėšas, išleistas įvairioms justicijos įstaigoms (lėšos, skirtos sulaikyti kontrabandininkus – kuro sąnaudos ir iš dalies lėšos, skirtos pareigūnų atlyginimams ir pan.) bei išlaidos, skirtos prevencijai ir apsaugai.
Socialinė žala – mažiau pastebima
Nusikalstamumas pridaro daug daugiau blogybių nei vien tik finansinė ir fizinė žala. Socialinė nusikalstamumo žala yra netiesioginė ir ne tokia pastebima. Pavyzdžiui, nuolatinis susidūrimas su nusikalstamumu ir matymas, kad ne kiekvienas nusikaltimas yra baudžiamas, o atneša finansinę naudą darančiajam nusikaltimą, gali sukelti visuomenės narių nepasitikėjimą valdžios struktūromis, valdžios pajėgumu užtikrinti visuomenės gerovę, visuomenės nariams leidžia suabejoti valdžios gebėjimu apsaugoti visuomenę nuo nusikaltimų. Be to, ir kitiems visuomenės nariams matant nusikalstamumo nebaudžiamumą ir neretai didesnę gerovę norisi greitai užsidirbti ir pagerinti savo finansinę padėtį (tai sąlygoja naujų narių įsitraukimą į nusikalstamų grupuočių veiklą).
Dažnai į nusikalstamą veiką yra įtraukiami ne tik ,,paprasti“ žmonės, bet neretai ir pareigūnai. Pareigūnų korupcija ir brutalumas taip pat žemina valdžios autoritetą. Jeigu įstatymus pažeidinėja net tie, kurie turėtų užtikrinti jų vykdymą, tai piliečiai gali susidaryti nuomonę, kad ir jiems nebūtina laikytis galiojančių įstatymų. Pareigūnų įsitraukimas į organizuotą nusikalstamumą gali sukelt rezignaciją, o jaunus žmones nuteikti rinktis bet kurią kitą profesiją, bet tik ne pasieniečio ar policininko.
Žiniasklaida formuoja nuomonę
Dauguma individų su nusikaltimais asmeniškai nesusiduria. Tad savo nuomonę jie susikuria remdamiesi spaudos, kitų informacijos priemonių, policijos pranešimais. Televizija, radijas ir laikraščiai išplatina naujienas po visą šalį, informuoja netgi atokiausius kampelius, kur nusikalstamumas galbūt ir visiškai mažas. Ir kai laikraščių antraštės nusikaltimą pateikia kaip didžiausią sensaciją, žmogus savo mintyse susikuria tokį esamos situacijos vaizdą, kad visur – vien nusikaltimai, kontrabanda ir pan., o vėliau – apie nieką kitą nebenori galvoti, tik apie nusikaltimus. Pamažu žmogui yra įteigiama galimo nusikaltimo baimė. Pati nusikalstamumo baimė taip pat sukelia neigiamas pasekmes. Pavyzdžiui, nusikalstamumo baimė mokyklose sugriauna atmosferą, reikiamą mokslo procesui.
Psichologinė žala – individui svarbiausia
Jei visuomenė dažniau skaičiuoja ekonominę ir socialinę žalą, tai individui paprastai didžiausia yra psichologinė žala, kuri iš pirmo žvilgsnio yra mažiausiai pastebima. Žalojama tiek paties nusikaltime dalyvaujančiojo psichika, tiek jį supančių, jo artimųjų žmonių psichika bei socialinis gyvenimas.
Svarbiausia yra tai, kad mažėja nusikaltimą padariusio ar dalyvaujančio vykdant nusikalstamoje veikoje vaiko savigarba, savivertė. Tam, kad tą savigarbą, savivertę susigrąžintų, vaikas linkęs taikytis ir įgyti didesnį statusą referentinėje grupėje, t. y. linkęs siekti ,,karjeros“ nusikalstamoje grupuotėje, to jis siekia vis labiau ir sunkiau nusikalsdamas. Nors ir labai retai, bet pasitaiko, kad vaikai, tapę nusikaltėliais, papildo kalinčiųjų gretas. O iš kalėjimų grįžta perėję dar didesnius ,,mokslus“, o tada jiems dar sunkiau grįžti į normalią visuomenę.
Dalyvavimas nusikalstamose grupuotėse atima daug laiko (pvz., vaikas ištisas dienas sėdi ir stebi užkardą, pareigūnų darbą ar pan.), o tai verčia praleidinėti pamokas. Jis mažiau lanko mokyklą, o tuo pačiu nukenčia jo išsilavinimas, tai užkerta jam kelią ateityje įgyti populiarią specialybę, gauti gerą darbą ir didesnį atlyginimą.
Organizuotose nusikalstamose grupuotėse dažniausiai bendravimas siejasi su pykčio, agresijos, prievartos apraiškomis, vaikas nuolat mato, kad tik jėga yra pasiekiama valdžia. Vaikas, matydamas šiuos elgesio modelius, ir pats išmoksta jėga, brutalumu siekti valdyti kitus. Tačiau toks elgesio modelis neleidžia prisitaikyti normalioje visuomenėje. Taigi dalyvaudami nusikalstamose grupuotėse vaikai praranda bendravimo įgūdžius, nebemoka spręsti tarpasmeninių konfliktų. Ne visi visuomenės nariai toleruoja pyktį ar agresiją, todėl stengiasi nebendrauti. Agresyvus vaikas tampa dar labiau atstumtas ir vienišas, mažėja jo savigarba ir savęs vertinimas. Be to, įsitraukus į nusikalstamą grupuotę, mažėja bendravimo galimybės, siaurėja komunikacijos tinklas, jaunas žmogus praranda galimybę mokytis naujų socialiai priimtinų elgesio modelių, o tuo pačiu ir gebėjimą bendrauti.
Reputacijos susigadinimas – kliūtis gyvenime
Reikėtų prisiminti, kad į nusikalstamas grupuotes dažniau įtraukiami neturtingi arba mažas pajamas gaunantys asmenys. Dalyvavimas nusikalstamoje veikloje užtikrina jiems vienkartinę naudą, tačiau užkerta kelią įsilieti į sąžiningai gyvenančios visuomenės gretas, o tai sąlygoja nuolatinio pajamų šaltinio praradimą. Kartą įkliuvęs policijai, kaip nusikalstamos grupuotės narys, vaikas yra įrašomas į policijos įskaitas kaip įstatymus pažeidęs asmuo. O tai užkerta kelią jam vėliau pasirinkti tam tikras profesijas (pvz., valstybės tarnautojo ar kt.), kur reikalinga nepriekaištinga asmens reputacija. Dar svarbu ir tai, kad vaikų dalyvavimas nusikalstamose grupuotėse užkerta kelią net ir jų tėvams gauti pareigas, kurioms eiti reikalinga nepriekaištinga reputacija.
Dalyvaudamas nusikalstamų grupuočių veikloje, vaikas pats gali tapti tų grupuočių auka. Jei grupuotės nariams taps riesta, jie norės atsikratyti visų per daug žinančių žmonių. Tokie kaip tik ir yra vaikai (dažniausiai jie turi žemiausią statusą grupėje, tačiau palyginti daug žino). Dalyvaujant nusikalstamoje veikoje taip pat galima nukentėti fiziškai, nes dažnai kontrabandininkai yra persekiojami pareigūnų. Taigi priklausymas nusikalstamai grupuotei yra grėsmingas ir pačių gaujos narių gyvybei.
Dažnai nusikalstamose grupuotėse priimta vartoti alkoholį ir narkotikus (tai kaip laiko praleidimas, be to, kvaišalai slopina baimę, atbukina jausmus, suteikia momentinę euforiją ir pan.), o jų vartojimas neigiamai veikia tiek vartojančiųjų sveikatą (rizika apsinuodyti, užsikrėsti AIDS, hepatitu B ir pan., organizmo išsekimas ir pagaliau ankstyva mirtis), tiek elgesį (atsiranda mąstymo sutrikimų, nerimas, interesų praradimas, jausmų atbukimas, asmenybės degradavimas ir pan.).
Būti užregistruotam teisėtvarkos įstaigose emociškai gali mažai reikšti vaikui, atsidūrusiam joje. Tačiau reikia nepamiršti to, kad kiti visuomenės nariai linkę ,,klijuoti etiketes“ viskam, kas nors šiek tiek skiriasi nuo jų įprasto gyvenimo. ,,Etiketė klijuojama“ ne tik teisėtvarkos įstaigoje užregistruotam vaikui, bet ir jo šeimos nariams. Žmogus, kuriam yra ,,prilipdoma etiketė“, visuomet yra diskredituojamas, jo šalinamasi. Visuomenės nariai nenoriai kontaktuoja su tokiu žmogumi, atstumia jį, nes bendravimas su juo sukelia nerimą, baimę, įtampą. Todėl visuomenės nariai linkę atmesti ar blogai su jais elgtis, linkę negatyviai, stereotipiškai apibūdinti tuos, kuriems yra priklijavę etiketę. Paprastai iš tokių žmonių laukiama neigiamo elgesio, jam priskiriami negatyvūs charakterio bruožai, moralės defektai ir pan. Žmogus tiesiog verčiamas elgtis negatyviai, o kai jis taip ir pasielgia, visuomenė atsidūsta su palengvėjimu: ,,Argi mes nesakėm, kad taip bus?“. Vėliau žmogus su etikete išmoksta negatyviai elgtis ir elgiasi taip visada. Atstumtajam daugiau nieko nebelieka kaip tik toliau įsilieti į nusikalstamos grupuotės gretas ir vykdyti nusikaltimus.
Parengė Valstybės sienos apsaugos tarnyba
Rengiant medžiagą naudota užsienio literatūra
|
