2021 m. sausio 22 d., penktadienis
 
English
Į pradžią
VALSTYBĖS SIENOS APSAUGOS TARNYBA
prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Savanorių pr. 2, LT-03116 Vilnius, Lietuva
Tel. (+370 5) 271 9305
Faks. (+370 5) 271 9306
Į.k. 188608252
Vertikalus meniu




Biudžetinė įstaiga
Įmonės kodas 188608252

Savanorių pr. 2
LT-03116 Vilnius, Lietuva
Tel. (+370 5) 271 9305
Faks. (+370 5) 271 9306

Pasitikėjimo telefonas
8-800 10 112

El.paštas dvks@vsat.vrm.lt

Duomenys apie VSAT prie VRM kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre

Pasieniečiai dvyniai sportinio ėjimo kelyje
2020-12-22

VSAT Prevencijos skyrius pristato pokalbių ciklą „Pasieniečių medaliai“. Jame supažindinsime su pasieniečiais, kurie tarnybą VSAT anksčiau derino arba dabar tebederina su profesionalia sportine karjera. Pirmas interviu su dviem praeityje garsiais ėjikais, Pekino olimpinių žaidynių dalyviais pasieniečiais Donatu ir Dariumi Škarnuliais.



1. Papasakokite, kaip „atėjote“ į šią sporto šaką.


Darius. 1988 metais mes su broliu ėjome į 6-ą klasę. Tuomet į mūsų mokyklą užsuko treneris ir pasiūlė lankyti lengvąją atletiką. Jis paminėjo, jog kartą per savaitę bus galima lankyti baseiną. Tai mus su broliu ir „užkabino“. Tuomet dar neturėjome plaukiojimo įgūdžių, mums patiko mintis užsiimti lengvąja atletika ir lankyti baseiną.

Donatas. 5-os klasės pabaigoje mane mokytoja atrinko į bėgimo varžybas. Tuomet netikėtai jose užėmiau 3-ią vietą. Likau labai patenkintas, gavau molinį medalį, dar ir šiandien su džiaugsmu jį prisimenu. Kai kitais metais treneris pakvietė į lengvosios atletikos būrelį, aš nė nežinojau, kad yra kažkoks sportinis ėjimas.

Darius. Atėjome į pirmą treniruotę, papasakojome vyresniems vaikams, kaip čia patekome, o jie ir sako: „Jūs žinokit, šitas treneris bėgikų neruošia. Tik ėjikus“. Jau pirmo užsiėmimo metu pradėjome mokytis ėjimo žingsnelių, mums visai patiko, taip ir likome šioje sporto šakoje.

2. Kas nulėmė jūsų sprendimą tapti pareigūnais?

Darius. Mokyklą baigėme 1995-aisiais. Tuo metu buvo nelengvi laikai, tėvai – paprasti darbininkai, mūsų šeimoje augo trys berniukai: mudu dvyniai ir metais vyresnis brolis. Ilgai svarstėme, ar stoti į tuometinį Pedagoginį universitetą, ar į Policijos akademiją. Vis tik nusprendėme, jog antras pasirinkimas praktiškesnis. Studijų metais bendrabutis buvo garantuotas, stipendija nemaža, uniforma aprūpinti, kelionės iš Alytaus į Vilnių apmokėtos. O taip pat aiškios ir karjeros perspektyvos. Sportą nusprendėme derinti prie mokslų ir tolesnės karjeros.

3. Kaip viskas klostėsi toliau?

Darius. studijų metu, 1997-ųjų žiemą, mokslų krūvis tikrai buvo didelis ir su broliu nusprendėme daryti pertrauką nuo sporto. Norėjome studijuoti magistrantūrą, kuri reikalavo didelio pasiruošimo ir gerų balų. Matėme, jog šių dalykų nesuderinsime, tad pasirinkome mokslus. Po septynerių metų abu pajutome sporto ilgesį ir nusprendėme, jog reikia pradėti mėgėjiškai sportuoti. 2004-ųjų gegužę Alytuje tradiciškai vyko Tarptautinės sportinio ėjimo varžybos, nusprendėme nueiti pasižiūrėti. Stebint sportininkus mus apėmė ilgesys, sugalvojom, kad vėl norime išbandyti jėgas ėjime. Vasarą pradėjome vaikščioti 10 km distancijas, o rugsėjį Druskininkuose su broliu jau dalyvavome varžybose. Mūsų rezultatų laikas netikėtai buvo geras, svarstėme, ko būtų galima viltis, jei įdėtume daugiau pastangų.

4. Papasakokite, kaip ir kodėl nusprendėte kreiptis pagalbos į trenerį.

Darius. Po varžybų Druskininkuose pirmas treneris Genadijus Graževičius (tuo metu jau neberuošė atletų) pakvietė savo buvusius auklėtinius į susitikimą. Prisijungėme ir mes. Pokalbiai ir pasidalinimai prisiminimais dar labiau atgaivino norą sportuoti. 2005-aisiais su broliu dalyvavome uždarų patalpų žiemos čempionate ir ten pasirodėme nekaip. Būtent tada ir nusprendėme, jog mums reikia trenerio Kastyčio Pavilonio pagalbos.

Donatas. Mums reikėjo profesionalaus vedlio, žmogaus, kuris turėtų patirties, būtų išbandęs tam tikras metodikas. Jei jau treniruotis – tai kryptingai. Juolab kad kreipdamiesi į trenerį K. Pavilonį prašėme pagalbos. Ne kažkas mus susirado ir pasiūlė, o patys kreipėmės ir jautėme ypatingą atsakomybę prieš tą žmogų. Toks bendrų tikslų siekimas ypač įpareigojo. Treneris sudarė treniruočių planą iki varžybų Čekijoje. Buvo tiksliai numatytas kiekvienas kilometras, kiekviena atkarpa. Aiškiai žinojome, ką turime įveikti, koks turi būti mūsų poilsis, kiek privalome pažengti. Tarptautinėse varžybose pasirodėme gerai, o man dar pavyko patekti į Lietuvos rinktinę, su kuria dalyvavau Europos sportinio ėjimo taurės varžybose Vengrijoje. Tada kilo noras pasiekti dar daugiau – įveikti 50 km distanciją. Per tokius pabandymus atsivėrė dar neatrastas savų galimybių pasaulis.

5. 2008-aisiais jums teko dalyvauti Pekino olimpinėse žaidynėse. Papasakokite, kaip jautėtės dalyvaudami jose.

Darius. prieš atvykdami į Pekiną, daugiau nei mėnesį treniravomės sporto stovykloje Kirgizijoje. Ten bandėme adaptuotis prie laiko juostos bei klimato sąlygų. Vis tik nuvykus į Olimpinį kaimelį iškart pradėjo skaudėti galvą, slėgė neįprasta aplinka, užgriuvo begalė įspūdžių. Apėmė neįtikėtinas jausmas. Olimpinis kaimelis – uždara teritorija, kur vaikšto daugybė sportininkų, kuriuos matydavome per televizoriaus ekraną. Krepšininkas Gasolis, futbolininkas Ronaldinho bei kitos sporto pasaulio žvaigždės. Pabuvę parą Olimpiniame kaimelyje, mes vėl išskridome treniruotis prie Geltonosios jūros. Tada atrodė, kad visa įtampa, visos emocijos nuslūgo. Pirmą kartą olimpinėse žaidynėse sunku tikėtis gerų rezultatų, užtenka ten tik pabūti. Kartais padiskutuojame su broliu, ar vertėjo ten važiuoti vienam ar kitam sportininkui. Aš manau, kad visiems verta. Pirmą kartą gali ir nepasisekti, bet reikia pasisemti emocijų, patirti tą būseną. Važiuojant į antras, trečias olimpines žaidynes viskas taps įprastu reiškiniu, savotiška rutina ir sportininkas galės koncentruotis į fizinę veiklą. Emociškai žaidynės tikrai nėra tas pats, kas Alytaus ar bet kurios kitos varžybos.

6. Kurias varžybas galėtumėte pavadinti įsimintiniausiomis ir kodėl?

Donatas. Man tai buvo 2007-ųjų pasaulio čempionatas. Tais metais išties patyriau didelių sportinių rezultatų šuolių ir pirmą kartą dalyvavau pasaulio čempionate Osakoje. Prieš pat varžybas susidūriau su kojos skausmu, patinimu. Jei ne puikaus gydytojo Daliaus Barkausko pagalba, galbūt nebūčiau galėjęs dalyvauti varžybose. Daug kam gali pasirodyti, jog užimta 12 vieta – nieko įspūdingo. Vis tik atvažiavęs į čempionatą pagal dalyvių turimus asmeninius rezultatus buvau 50-oje vietoje. Tad iškovota 12 vieta, ypač įvertinant ir klimatines sąlygas,  labai džiaugiuosi. Tuo metu tai buvo geriausias vyrų ėjikų pasirodymas pasaulio čempionatuose per visą Lietuvos istoriją. Nors kitais metais pagerinau 17 metų egzistavusį Lietuvos rekordą 50 km rungtyje (jis laikosi iki šiol), dalyvavau olimpinėse žaidynėse, bet 2007-ieji su visais išgyvenimais, iššūkiais ir pasiekimais man buvo patys stipriausi, įsimintiniausi.

7. Galbūt dar kažkas įstrigo į atmintį iš patirties sporto varžybose?

Donatas. Sportuodami nemažai keliavome, teko pažinti įvairių kultūrų. Pabuvojome Vidurinėje Azijoje, Kirgizijoje. Tuose kraštuose visai kita civilizacija, pamatėme ir patyrėme neįprastų dalykų. Susipažinome su vietinėmis tradicijomis, mityba, buitimi. Gyvenome ne sostinėje, o mažame miestelyje prie Isyk Kulio ežero, kur visai kitokia aplinka. Drąsiai galiu pasakyti – per sportą tikrai pažinome pasaulį.


8. Ar sudėtinga derinti tarnybą VSAT bei sportą?

Donatas. Manau, kad šiuos du dalykus suderinti nėra sunku, tačiau viskas turi būti labai planinga, privalu laikytis režimo, galvoje susidėlioti tikslus ir atkakliai jų siekti. Gyvenimas turi būti suplanuotas minutės tikslumu. Pašaliniams hobiams laiko nelieka. Mūsų darbas grįstas protine veikla ir gale dienos neretai galva būna apsunkus. Sportas, ypač jei treniruotės intensyvios ir tenka atiduoti visas jėgas, mums padeda atsipalaiduoti, „atsišviežinti“ galvą.

Darius. Įsivaizduokite – profesionaliai sportuojant mūsų gyvenimo grafikas buvo toks: iki 17 val. darbas, po jo – treniruotės. Darbo dienomis rinkdavomės 20-30 km distancijas, savaitgaliais – ir ilgesnes. Namuose būdavome 20-21 val. Kažkam daugiau praktiškai laiko ir nelikdavo. Kartais darbe turėdavau išvykti į komandiruotę ar tiesiog užtrukdavau – treniruotės tekdavo atsisakyti. Tokiu atveju tiesiog pergrupuodavome jas ir viskas. Niekada nebūdavo taip, kad dėl darbo tektų praleisti du užsiėmimus iš eilės. Jei esi motyvuotas ir gebi susikoncentruoti, suderinti darbą su profesionaliu sportu tikrai nėra sunku.

Atsimenu, kai pirmą kartą laimėjau 2006-ųjų Lietuvos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionatą 10000 m sportinio ėjimo rungtyje, tuometinis tarnybos vadas Saulius Stripeika susirinkimo metu paklausė: „Dariau, papasakok, kaip čia taip atsitiko?“ Atsakiau: „Baigiasi darbas, einame į Vingio parką ir vaikščiojame“. Tuo metu visa salė prapliupo juoktis. Mano paaiškinimas nuskambėjo taip, tarsi tam nereikėjo jokių pastangų. Mes su broliu visą laiką treniruodavomės po darbo, manau, kad pirminės grandies pareigūnams dar paprasčiau – pamainomis vykstanti tarnyba leidžia lanksčiau planuoti treniruočių grafiką.

9. Sportinių pasaulio aukštumų šiuo metu nesiekiate, tačiau sporto neapleidžiate. Papasakokite, kaip dabar sportuojate.

Darius. šiuo metu nemažai bėgiojame. Dažniausiai 5 kartus per savaitę. Trečiadieniais ir sekmadieniais darome pertraukas, vis tik su amžiumi organizmui reikia laiko ir atsistatyti, tačiau visomis kitomis dienomis bėgame. Planuojame skirtingas treniruotes: vienomis dienomis atliekame greičio treniruotes – jos trumpesnės ir skirtos galimybių riboms didinti. Tokios treniruotės distancijos ilgis - iki 15 km. Kitomis dienomis organizuojame ištvermės treniruotes. Tada nubėgamas atstumas gali siekti ir 40 km. Ištvermę treniruoti nesunku. Patys pastebime – Vingio parke yra ketvirtą dešimtį ir daugiau perkopusių žmonių, kurie pradeda bėgioti. Jie tikrai vienaip atrodo pradėdami ir visai kitaip – po metų ar dvejų. Žmogaus kūnas gali padaryti stulbinamus proveržius, reikia tik noro. Mano galva, jei gali nubėgti tris kilometrus, besitreniruodamas nubėgsi dešimt ir daugiau kilometrų.

Donatas. Mes juokaujame: vienu metu pagrindinės ir vienintelės varžybos buvo tradicinė estafetė Medininkai–Vilnius vykstanti kiekvienais metais liepos 31-ąją ir skirta Medininkų tragedijos aukų atminimui pagerbti. Jei profesionaliai sportuodami neturėdavome tam laiko, o šis renginys sutapdavo su įvairiais čempionatais ar jų pasirengimui skirtu laikotarpiu, tai pabaigus profesionalią sporto karjerą tradicinės estafetės net laukėme. Patys imdavomės iniciatyvos, rinkdavome komandą. Kiek vėliau nusprendėme savo jėgas išbandyti įvairiuose maratonuose. Per metus stengiamės dalyvauti bent dviejuose. Turint tikslą ir pačios treniruotės tampa įdomesnės: kažko siekiame, bandome pagerinti rezultatus. Kitaip tariant, nestovime vietoje. Sporte monotonijos neišvengsi. Tad daug paprasčiau ir smagiau sportuoti siekiant tam tikrų tikslų.

10. Kas jus motyvuoja sportuoti?

Donatas. Man sportas – atsipalaidavimo priemonė. Kai sportuoju, mano savijauta žymiai geresnė, padidėja produktyvumas, puikiai „išsivalo“ galva ir su nauja energija galiu pasinerti į kitus darbus.

Darius. Mudu su broliu visą gyvenimą sportuojame. Būtų labai gaila tą patirtį nubraukti ir tarsi aptingti. Broliui sakau: „Kol kojos laikys, tol bėgsime. O kai nebelaikys – važinėsime dviračiais“.

11. Sportuodami pastebite daug bėgiojančių žmonių. Galbūt kyla noras kažką patarti?

Darius. Aš negaliu prabėgti pro žmones, jei matau, jog jiems reikia pagalbos. Pasitaiko atvejų, kai parke sutinkami žmonės bėgiodami net mėlynuoja. Matyt, jie labai nori kuo greičiau pasiekti savo tikslų. Vis tik tokiems žmonėms aš norėčiau patarti: neskubėkite. Nebūtina bėgti, pradėkite greitai vaikščioti. Pamatysite, neretai einant greitis būna didesnis nei bėgant. Geriausia įsivaizduoti, kad labai skubate į parduotuvę. Eikite plačiu žingsniu, mosikuokite rankomis. Vėliau pamažu, smarkiai nedidindami pulso pradėkite bėgti. Bėgti turi būti malonu. Aš bėgu tokiu tempu, kad galėčiau kalbėti. Mums su broliu tai gal kiek didesnis greitis, kitiems kalbėjimui tinka lėtesnis tempas. Siūlau per savaitę pasidaryti vieną greičio treniruotę, skirtą tobulėjimui, kuomet, kaip sako sportininkai, „perlipi per save“. Ištvermę lavinti reikia po truputį – bėgti savo malonumui. O jei skauda šonus, siūlau pakaityti kvėpavimo ritmą. Arba giliau įkvėpti, arba giliau iškvėpti.

12. Pasakojimus apie pasieniečius skaito daug jaunų žmonių, kurie galbūt svarsto savo ateitį sieti su VSAT. Ką galėtumėte pasakyti pasieniečiais svajojantiems tapti jaunuoliams?

Darius. Pasieniečio profesija yra atsakingas, garbingas darbas. Mes saugome Lietuvą. Juk kiekviena valstybė prasideda nuo jos sienos. Manau, kad kiekvienas, pasirinkęs šią profesiją, galės pasididžiuodamas savo vaikams ir anūkams pasakoti, kad buvo pasieniečiu.

Donatas. Mano akimis, VSAT yra labai gera organizacija ta prasme, kad talentingus žmones čia pastebi ir jie tikrai gali padaryti karjerą, jei tik patys to nori. Aš pats esu tam tikro lygio vadovas ir motyvuotus, atsakingus, besistengiančius žmones pastebiu, skatinu juos.

Žinoma, visuomet gerai, kai į tokio pobūdžio tarnybą ateina sportuojantys žmonės. Ypač pirminėje grandyje, kur nemažai laiko tenka praleisti vadinamojoje „žaliojoje“ juostoje, susidurti su įvairiomis oro sąlygomis, kur reikia nemažos ištvermės. Sportininkai būna disciplinuoti, jie moka planuoti, yra atkaklūs – juk sportas išugdo šiuos dalykus. Tokios savybės yra labai reikalingos norint tarnauti pasienyje, ypač mūsų specialiosios paskirties komandose.

 
 
Atgal   Spausdinti  
© Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Visos teisės saugomos.