Už kelių kilometrų nuo Pabradės esančiame Pavoverės kaime, tolėliau nuo triukšmingo plento, įsikūrusi VSAT Vilniaus rinktinės užkarda.

Pats užkardos pastatas iškart krenta į akis – šalia apgriuvusių sovietmetį menančių fermų ir kitų pilkų statinių išsiskiria tvarkingai aptverta užkardos teritorija, jos baltas mūras su nedideliu apžvalgos bokšteliu. Netoliese - ir siena su Baltarusija.

1998-ųjų liepą, kai visi pasieniečių Vilniaus rinktinės padaliniai dar glaudėsi senose sovietinių laikų kareivinėse ar kituose tarnybai nepritaikytuose statiniuose, tuometinė Pabradės užkarda pirmoji įsikėlė į naują modernų pastatą. Vėliau pagal vietovės, kurioje ji pastatyta, pavadinimą užkarda buvo pervadinta į Pavoverės.

Toks istorinis ekskursas yra tik vienas iš daugelio dalykų, kuo ši užkarda ir dabar skiriasi nuo kitų Vilniaus rinktinės padalinių.

Pavoverės užkardoje nejaučiamas personalo stygius. Tai yra labai svarbu žinant, jog kai kuriose kitose VSAT užkardose trūksta net iki 15 procentų pareigūnų, o pasienyje su Rusija - ir daugiau.

Nuolat veikiančių pasienio kontrolės punktų neturinčioje užkardoje tarnyba taip pat organizuojama kiek kitaip – penkiomis pamainomis, o ne keturiomis, kaip įprasta kituose VSAT padaliniuose. Kokiose vietovėse gyvenantys pasieniečiai tarnauja Pavoverėje?

„Pagal gyvenamąją vietą išskirčiau tris mūsų užkardoje dirbančias pasieniečių grupes. Pirmoji – tai vietiniai, Pabradėje ir jos apylinkėse gyvenantys pareigūnai. Antroji į tarnybą atvyksta iš Vilniaus, trečioji – iš priešingos pusės, Ignalinos, Švenčionių, - pasakoja Pavoverės užkardos vadas majoras Aivaras Žebraitis. – Pasieniečiams patogiau į tarnybą vykti nedidelėmis grupėmis vienu automobiliu“.

To priežastis paprasta - mažesnės išlaidos kurui. Nors per mėnesį pasieniečiams kompensuojami 147 litai, kuriuos tenka išleisti vykstant į tarnybą nuosavu automobiliu, tačiau dažnam tai - per maža suma. Ji toli gražu nepadengia patiriamų kelionės išlaidų, nes pasieniečių  tarnybos vietos yra prie pat sienos, o namai - už dešimčių kilometrų.

Pasak A. Žebraičio, užkardoje yra 60 pareigūnų etatų, užimti – 55.

„Sulaukiame nemažai norinčių pas mus tarnauti pasieniečių iš kitų tarnybos padalinių. Matyt, tam įtakos turi ir užkardos ruožo specifika – čia nėra pasienio kontrolės punktų, taikome lankstų darbo grafiką“, - svarsto vadas.

Pavoverės užkardos pasieniečiai dirba penkiomis pamainomis. Budėjimas užkardoje ar patruliavimas ruože trunka po 13 valandų - nuo vakaro iki paryčių ir nuo ryto iki vakaro. Tarp šių budėjimų - 12 valandų poilsio pertrauka. Atidirbęs tokį „ciklą“ pasienietis turi 3 laisvas dienas.

Užkardos vado teigimu, toks tarnybos organizavimas patogus ir Pabradėje gyvenantiems pasieniečiams, ir atvykstantiems iš Vilniaus ar Ignalinos. Pasieniečiai atidirba vieną pamainos dalį, ilsisi užkardoje, tuomet vėl budi arba patruliuoja, o tada tris dienas praleidžia su artimaisiais namuose.

Užkardos saugomas sienos ruožas su Baltarusija – beveik 48 kilometrai. Iš jų šešis kilometrus valstybės siena eina Neries upe.

Nuolat veikiančių pasienio kontrolės punktų užkarda savo ruože taip pat neturi.

Tiesa, ties Prienų kaimu nedidukas vietinio eismo kontrolės punktas yra, tačiau jis paprastą dieną – uždarytas, o Lietuvą ir Baltarusiją jungiantis tiltas – užtvertas. Siena čia eina besirangančiu Baluošos upeliu. Vienoje jo pusėje rikiuojasi Baltarusijos sienos ženklai, kitoje - balti lietuviški, su Vyčio lentele, trispalve ir ženklo numeriu.

„Šis punktas atidaromas tik valstybinių švenčių dienomis ir veikia pagal iš anksto su baltarusiais suderintą grafiką, - sako užkardos vadas A. Žebraitis. – Pavyzdžiui, per praėjusias Vėlines aplankyti artimųjų kapų į abi puses ėjo apie šimtą lietuvių ir baltarusių. Tuomet čia vykdomi įprastiniai pasienio tikrinimai, tačiau vykstantieji negali gabenti deklaruotinų daiktų“.

Per Kalėdas ir Naujuosius abiejose sienos pusėse gyvenantys vietiniai gyventojai vėl galės per šį punktą pasisvečiuoti kaimyninėje šalyje. Aplinkinių vietovių žmonėms yra patogu, nes kitu laiku jie tai padaryti gali tik per nuolat veikiančius tarptautinius punktus. Artimiausias jų - už daugiau kaip 30 kilometrų esantis Lavoriškių.

Prie uždaryto punkto privažiuoja tarnybinis visureigis. Tai - vienas iš Pavoverės užkardos patrulių ekipažų, mat net ir neveikiantis punktas nepaliekamas be priežiūros.

Iškritus sniegui užfiksuoti galimą valstybės sienos pažeidimą darosi daug paprasčiau – jį kaipmat išduotų palikti pėdsakai.

Šįsyk per ploną sniego kilimą pirmieji žengia  užkardos patruliai.

Stabteli ant nedidelio medinio lieptelio, dairosi per žiūronus, apeina punkto prieigas, patikrina palei upelio pakrantę nutiestą apsauginę tvorą. Už kelių metrų - jau Baltarusijos teritorija.

Viskas tvarkoje, tik štai nuo nedidelio skardžio matyti, jog kažkas Baluošos pakrantėje Lietuvos pusėje neseniai gerokai praretino augusius medžius, kurie dabar nuversti plūduriuoja vandenyje.

„Bebrų darbas“, - tuoj pat užtikrintai konstatuoja patruliai, sėda į visureigį ir išvyksta tikrinti kito ruožo.

"Dažniausiai sulaikoma kontrabanda mūsų ruože yra cigaretės, - sako A. Žebraitis. - Atsiranda rizikuojančiųjų, kurie bando į Lietuvą pernešti kelias dėžes pigesnių rūkalų".

Ar tai problema? Neatrodo. Bandymai - pavieniai, kontrabandos kiekiai - vienas juokas palyginus su Rusijos pasieniu.

Šalia Prienų punkto sienos prieigas neseniai tikrinę vyrai jau žvalgo kitą vietovę - Neries pakrantę.

Pavoverės užkardos saugomame ruože yra vieta, kur ši upė iš Baltarusijos įteka į  Lietuvą.  Nešdama savo vandenis ji dar 6 kilometrus skiria kaimynines šalis. Siena čia eina upės viduriu, kol Neris daro staigų posūkį ir nuvilnija Lietuvos gilumon.

Visų šių 6 kilometrų vandens ruožo apsauga - taip pat Pavoverės pasieniečių rūpestis. Neseniai buvo atvejis, prisimena majoras A. Žebraitis, kai iš Baltarusijos į Lietuvą srovė įnešė porą guminių valčių be žmonių su tuščiomis dėžėmis nuo cigarečių. Šalia plaukė dar keletas tokių tuščių dėžių. Gali būti, kad buvo tikrinamas pasieniečių budrumas. Jei taip, kažkas turėjo labai nusivilti - vos patekę į Lietuvą šie daiktai jau buvo ištraukti patrulių, o tuo pat metu kiti jų kolegos paneriu operatyviai patikrino visą ruožą.

Neries priekrantėje A. Žebraičio ir patrulių keliai išsiskiria. Vado vairuojamas visureigis pasuka link užkardos, kur majoro laukia gausybė kasdieninių darbų. Patruliai savo visureigiu pajuda palei sieną - šiandien žiūronų jiems dar prireiks.