Šalčininkų rajone, kur įsikūrusi VSAT Varėnos rinktinės Purvėnų užkarda, iki sienos su Baltarusija – vos kilometras. Kaimyninės šalies teritoriją galima nesunkiai apžiūrėti palypėjus į užkardos teritorijoje pastatytą pasieniečių stebėjimo bokštą.

Devintus metus skaičiuojantis užkardos pastatas ir dabar atrodo taip, kaip tą 2001-ųjų liepos dieną, kai čia apsilankė ir jo atidarymo iškilmėse dalyvavo Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus.

Tai pirmoji užkarda, pastatyta pagal tipinį projektą, vėliau tokių užkardų pasienyje su Rusija ir Baltarusija iškilo ir daugiau. Ekstremaliais atvejais modernus statinys gali funkcionuoti autonomiškai, turi elektros generatorių, autonominį vandens gavimo šaltinį, nuotekų valymo įrenginius. Netoliese įrengta sraigtasparnių nusileidimo aikštelė.

Purvėnų užkardos atsakomybės ruožas – daugiau kaip 35 kilometrai. Jame yra vienas Eišiškių pasienio kontrolės punktas, per kurį į abi puses gali vykti reikiamus kelionės dokumentus turintys Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonų gyventojai.

„Mūsų saugomas sienos su Baltarusija ruožas visada buvo vienas sudėtingiausių, - sako Purvėnų užkardos vadas kapitonas Petras Česokas. - Čia nekart mėginta įvairiausiais būdais gabenti cigarečių ir alkoholio kontrabandą, nelegalus. Tiesa, dabar tokia įžūli kontrabanda liovėsi, tačiau atsipalaiduoti negalima, nes padėtis bet kada gali pasikeisti“.

Ir pasieniečiai neatsipalaiduoja, o kontrabandininkai, siekdami juos pergudrauti, imasi pačių įvairiausių būdų.

Pavyzdžiui, 2004-ųjų gruodį ties Eišiškėmis, Purvėnų užkardos ruože, pasieniečiai aptiko rekordinį spiritotiekį. Svaigalus po žeme ketinę pumpuoti kontrabandininkai čia buvo įkasę net trijų kilometrų ilgio žarną ir ją išraitę ir per kelis vietinius keliukus. Nedaug trūko, kad tokiu požeminiu „kanalu“ į Lietuvą imtų tekėti nelegalūs svaigalai, tačiau kontrabandininkų užmačias pasieniečiai demaskavo.

VSAT pareigūnų turimos techninės sienos kontrolės ir apsaugos priemonės nuolat gerėja.

Dabar Purvėnų užkardos pasieniečiai patruliuoja naujais visureigiais, sargyboms talkina rinktinės Specialiosios paskirties būrio ekipažai, kinologai.

Sunkiau įveikiamas vietoves pareigūnai gali apžiūrėti atvykę motorinėmis sniego rogėmis arba keturračiais motociklais.

Staiga dangus ima gausti. Iš už medžių viršūnių išneria VSAT Aviacijos rinktinės sraigtasparnis.

Oras geras, tad pilotams visas užkardos atsakomybės ruožas ir jo prieigos – kaip ant delno.

Užšalusią pelkėtą vietovę pasieniečiai, lydimi keturkojo pagalbininko, apžiūri pėsčiomis. Čia pat - gyvenvietė, tad pėdsakų daug, tačiau nė vienos pėdos Baltarusijos teritorijos link.

Nors tarnybos sąlygas pareigūnams stengiamasi sudaryti kuo geresnes, pasieniečių Purvėnų užkardai vis tiek trūksta.

„Mūsų užkarda įsikūrusi Šalčininkų rajone, netoli nuo sostinės ir kitų didesnių gyvenamųjų centrų, todėl čia tarnauja Vilniuje gyvenančių pareigūnų, taip pat ir iš Dzūkijos miestų – Varėnos, Alytaus. Tačiau kone pusė mūsų užkardos pasieniečių gyvena netoliese, Šalčininkuose, Eišiškėse“, - apie savo pavaldinius pasakoja užkardos vadas.

VSAT pareigūnai užmezgė ir plėtoja glaudžius santykius su vietos savivaldybėmis, švietimo įstaigomis.

Purvėnų užkardos pasieniečiai ypač gražiai draugauja su Eišiškių Stanislovo Rapalionio vidurinės mokyklos kolektyvu. Čia įsikūręs kraštotyros muziejus, kuriam vadovauja tikras savo karšto patriotas, tapytojas, poetas ir dailės mokytojas Vytautas Dailidka.

P. Česokas labai patenkintas ir pasikeitusiu vietos gyventojų požiūriu į uniformas dėvinčius sienos sargus.

 „Nepaisant to, kad daugelio gyvenimas šiais laikais nėra lengvas, krašto žmonės tapo daug sąmoningesni, - pastebi P. Česokas. - Anksčiau vien užkardos atsakomybės ruože per metus įkliūdavo daugiau kaip šimtas pasienio teisinio režimo pažeidėjų, pernai – vos keliolika“.

Užkardos vadas daro išvadą: vietos gyventojai suprato, kad pasieniečiai dirba savo darbą - saugo sieną, o šį valstybės atributą reikia gerbti.